Šiais laikais viskas daug paprasčiau: jei turi telefoną kišenėje, tai turi ir tavęs pasiklausymo įrenginį. Bet norėčiau jus nukelti į daug įdomesnius laikus, kai dar niekas nebuvo taip paprasta ir lengva.
Besikurianti Lietuvos valstybė 1918 metais jau turėjo besiplečiantį savo slaptųjų tarnybų tinklą. Kadangi nauja valstybė dar nelabai tokiems reikalams turėjo pinigų, imtas organizuoti žvalgybinis būrys vien tik iš moterų: seserų zitiečių, tarnaičių. Vadinasi, jei turite namų tvarkytoją, turite būti kaip niekad atsargūs.
Namų tvarkytoja valo jūsų stalčius, tvarko darbastalius, išneša šiukšles (ir – neabejokite – tose šiukšlėse gerai pasikuičia). Namų tvarkytojų jūs įprantate nepastebėti, žiūrite į jas kaip į beveik nejudantį dar vieną baldą, nebylų kilimėlį. Tuo labiau, kad ši kvaiša yra visiškai neisšilavinusi, dažnai nesuvokia kas jai sakoma, nekalba jokia užsienio kalba.
Ha. Na, nekalba. Gal ir nekalba. Nes nenori. Štai, pažiūrėkite į mane, katiną, šaunųjį istorijų pasakotoją: galėčiau būti geriausias iš šnipų: mano juodas kailis, baltos pirštinėlės, ilgi ūsai ir stačios ausys. Man patinka, kai mane glosto. Visi šnipai, kuriuos man teko sutikti, buvo be galo geri glostytojai, turbūt įtarė, kad turime kai ką bendro. Norėsiu – murksiu taip meiliai, kad užsihipnotizavę slaptieji agentai man išpliurps visas savo paslaptis. Norėsiu – kniauksiu it sirena, kai slaptosios tarnybos bandys prie stalviršio priklijuoti pasiklausymo blakę.
Kaip tai „kodėl tiek daug kalbu apie šnipus?“. Nes jų daug, tų šnipų. Ar negirdėjote, kad iki 1939 metų Lietuvos saugumo tarnybos sulaikė 302 šnipus Lenkijos naudai (42 iš jų buvo moterys), 87 (3 moterys) šnipinėjusius Vokietijos naudai, o Sovietų Sąjungos agentų turėjo būti keturis kartus daugiau, nei jau paminėtus kartu sudėjus.
Tačiau skaičiai man nuobodūs, nuo skaičių imu žiovauti. Mes, katinai, kai nemiegame ir nemedžiojame, labiausiai mėgstame žaisti. Nagi, prašššaaau, pažaiskite su manim. Keliaukime į Lietuvą prieš pat Antrąjam Pasauliniam karui prasidedant: parodysiu jums tokį Kauną, kuriame šnipų knibždėjo tiek, kad miestas vėliau buvo pramintas Šiaurės Kasablanka. Parodysiu, kaip gyveno tuometiniai jūsų bendraamžiai, paseksiu jums vienuolika istorijų. Galbūt ten bus ir šnipų, ir dokumentus klastojančių sukčių, ir paprastų namų tvarkytojų, - tokius asmenis kiaurai mato tik katino žvilgsnis, žmonės dažniausiai neatskiria, kas yra kas. Tad nepamirškite:
Visokio plauko Šnipai ir Sukčiai Dažniausiai Būna Labai Malonūs Žmonės. (Ir katinai, be abejo – katinai!)
KITAS SKYRIUS
