Leja
Iš pradžių nebuvo taip blogai
Labas, aš Lėja. Gimiau Frankfurte prie Maino, taigi moku vokiškai, ne tik prancūziškai (to moko lenkiškoje gimnazijoje), nes gimus Tolikui, mažajam broliukui, mūsų šeima persikraustė į Lodzę. Mano tėtis, juvelyras, turi nedidelę papuošalų parduotuvę.
Tėtis
• Visada pasitempęs• Nemėgsta ginčų
• Nepriklauso jokiai politinei partijai.
Aronas
• Svajokis• Rytais daro mankštą.
• Dažniausias posakis - "o jeigu"
Močiutė
• Moka daug pasakų• Verda puikiausius saldainius.
• Verda puikiausius saldainius
Mama
• Dainuoja gamindama maistą.• Turi plokštelių kolekciją.
• Dažniausias žodis - "valgyk"
Lėja
• Gimtadieniui nori dviračio• Mėgsta stebėti žmones
• Dažniausias žodis - "kodėl"
Tolikas
• Nemėgsta agurkų• Svajoja turėti šuniuką
• Močiutės lepūnėlis
Šeima kaip šeima: apie Aroną, vyresnįjį brolį pirmiausia sakyčiau, kad jis įsimylėjęs Elizą, merginą iš knygyno, tik paskui pridurčiau, kad yra ješivos studentas, mat palei knygyno vitrinas jis trinasi daug uoliau, nei alkūnėm trindamas rašomąjį stalą.
Mažėlis brolis Tolikas tėra ketverių, visada prisisegęs prie mamos sijono arba sėdi močiutės lovoje ir patenkintas klausosi pasakų. Mano mama – gražuolė, net ir su prie sijono prisiplojusiu broliuku, - visada šypsosi, o jei pamatei ją prikandus lūpą, žinok, kad artėja audra ir tam, kas papuls į audros debesį, gerai nesibaigs.
Geriausiai mamos audras moka nuraminti tėtis, manau, tėčiai tam ir sugalvoti, kad mamos šypsotųsi.
Štai prieš savaitę audra kilo pamažu: ledo vežiotojai laiku neatvežė ledo terasoje laikomai gendančių produktų dėžei, taigi sviestas ištęžo, žalia mėsa tikrai truputį pažaliavo, o tėčio alus „pavirto į nieką“ - bent taip mama, vis prikąsdama lūpą, pranešė tėčiui.
Dabar mama vėl gali šypsotis, nes keli vyrai į virtuvę įbogino didelę dėžę, iš kurios išpakavo baltą metalinį Kelvinatorių , toks šios švediškos spintelės pavadinimas. Kelvinatorių prijungus prie elektros, virtuvėje susikalbėti sunkiau, nes jo variklis burzgia it motociklo motoras, pati dėžė dreba ir švelniai siūbuoja į šonus, bet nuo šiol tėtis visada turės šalto alaus, mama iš džiaugsmo nusiperka pusę kilogramo sviesto, o mes, vaikai, gauname grietinėlės ledų. Kad gautum ledų, nebereikia eiti į miesto ledainę, tik pamanyk.
O tada nutinka kažkas, dėl ko geriau tikrai nebeiti nė į miesto ledainę nė į miestą. Aną savaitę, grįžtant iš mokyklos, mane sustabdė keli bernai, rėkiantys:
„šlykšti žyde, tu smirdi ir terši mūsų orą, ką čia veiki tarp normalių žmonių, čiuožk iš mūsų miesto, varyk į savo šalį“
- labai išsigandau, puoliau bėgti, vienas jų man pakišo koją, kritau, skaudžiai nusibrozdinau kelį. Kai šlubčiodama grįžau namo, verkiau ir mamos klausinėjau: kodėl, kodėl jie šitaip, apie kokią „savo šalį“ jie rėkavo?
Tėtis, kas vakarą po darbo vis ilgiau prasėdintis prie radijo, pagaliau tą radiją išjungė ir papilkėjusiom lūpom mamai ištarė: „išvažiuokim, brangioji, kraustykimės Amerikon, ten turiu pažįstamų. Jie sako, kad padėtų išsinuomoti juvelyrikos saloną puikioje gatvėje, mūsų vaikai gabūs kalboms, greitai prisitaikytų, įrašyčiau juos į geriausias mokyklas, važiuokim, širdele, prašau.“