Ir tėčio širdelė, piktai prikandusi lūpą, papurtė galvą:
Ne
Nes viskas čia nėra taip blogai, nes močiutė per silpna atlaikyti tokią ilgą kelionę per jūras, nes mažėlis Tolikas apsivemia kaskart automobiliu važiuojant už miesto, nes vyresniojo Arono niekaip neatplėši nuo mylimos Elizos, NES, NES, NES!
1939 pagrindinė Lodzės miesto gatvė pervadinta į Hitlerio gatvę, Adolf-Hitler-Straße – tokiais pavadinimais buvo pakeista daug miestų pagrindinių gatvių, pvz., Klaipėdoje (tuomet vadintoje Mėmeliu) buvo tokia gatvė.
Hitlerstrasse , o Lodzė - Litzmannstadt. Mes neturime teisės vaikščioti šia gatve. Mes nebeturime teisės į savo miestą. Tėtis prarado visas savo klientes. Policija atėmė brolio dviratį, mamos papuošalus ir kelvinatorių, tėčio namą. Šeimai įsakyta palikti namus ir kraustytis į Getas – atskiras kvartalas. Iš pradžių šis žodis nereiškė nieko labai baisaus, tik tam tikrą teritoriją, kur gyvena vienos tautybės žmonės, ten turintys savo mokyklas, gydytojus, amatininkus ir pan.
Antrojo pasaulinio karo metais naciai ėmė steigti getus kaip laikiną stotelę prieš vežant į koncentracijos stovyklas.
Žmonės turėdavo palikti savo namus ir kraustytis į patį prasčiausią kvartalą, gyventi ankštai ir be jokių buvusių patogumų. Iš geto galėjai išeiti į dažniausiai priverstinius darbus, bet turėjai sugrįžti.
Getą – ten gavome mažą kambarėlį.
Iš pradžių turėjome susimokėti už geto teritoriją juosiančias tvoras ir spygliuotas vielas. Tave įgrūda į kalėjimą ir liepia susimokėti “už saugumą”!
