Namai ant kalno
Štai Europa. Štai Baltijos jūra . Štai krašteliu prie tos jūros prisisegusi Lietuvos valstybė. Štai Kauno miestas. Kaunas – laikinoji sostinė, kol Vilnius vis dar neaišku, kieno. Štai Vaižganto gatvė ir 30 numeriu pažymėtas baltas naujutėlaitis namas , aptvertas tvora. Štai varteliai, dviejų mūro bokštelių įrėminti. Štai ir aš, viso šio vaizdo savininkas, katinas Akio, tupiu ant vartelių ir šildausi besibaigiančio rudens saulėje.
Vilties vartai
Tuos vartus vėliau žydai ėmė vadinti "vilties vartais". Mūsų laikais tvoros nebėra, tačiau varteliai išlikę. Ant jų užrašas: "Vizos gyvenimui. Vilties vartai"
Kieme žaidžia du maži berniukai, vyresnis Hiroki meta kamuolį mažam Čijakiui, tas dar tik pradėjęs vaikščioti, todėl jo nepagautą kamuolį spirteli prie namo rūkęs sekretorius Gudzė , jis, kitaip nei kiti konsulato lenkai darbuotojai, kalba ir lietuviškai, bet kai pasilenkia manęs glostyti, užuodžiu jo vokiškus marškinius, labai įtartinas kvapas.
Kamuolys atsitrenkia į sodo tvorą, išgąsdina žvirblius ir sugadina mano medžioklę, tad nušoku žemyn. Kad jau taip, eime, parodysiu namus. Štai juoda anglinės arka: kaskart, kai ten lendu norėdamas patikrinti, ar nėra kokio lengvai pagaunamo šikšnosparnio, ar iš daržovių sandėliuko atklydusios pelės, gaunu barti nuo kambarius tvarkančios tarnaitės. „Škac iš čia, Aiko, kvailas katine, vėl pripėduosi kilimą“ - šnypščia ji semtuvėliu berdama anglis į kibirą ir trepteli koja taip, kad vėl šoku lauk. .
Tiek pirmo aukšto, kuriame įsikūręs japonijos konsulatas, tiek antrojo aukšto, kur gyvena konsulo šeima, durys veriasi į vidų : tai tikriausiai specialiai dėl katinų, nes kai katinas laukia prie durų kad jį įleistum į namus, atidarydami duris į namo vidų, net ir netyčia neužgausite katino
Pirmas aukštas pilnas prislopintų garsų: Sugiharos darbo kabinete taukši rašomoji mašinėlė, retkarčiais subirbia telefonas. Asistentų kambaryje tyliai ginčijasi du lenkai, nugirstu miestų pavadinimus “Stokholmas...Suomijos japonų konsulatas...Britanijos konsulato lenkų sekcija” - žodžiu, nieko įdomaus katinui.
Įdomesnis yra dešifravimo kambarys, ten landžioti uždrausta, bet nutaikau sekundę, kai į tą kambarį apsidairęs įslenka Gudzė, šmurkšteliu pro jo kojas ir palendu po ligi žemės nudrykusia užuolaida. Gudzė, katiniškai minkštai dėliodamas kojas, artinasi prie stalo. Stalas švelniai ūžia, visur raizgosi laidai.
Vakarais iš šio kambario girdėti pypčiojimas, tad įtariau paukščius, bet jokių paukščių čia nėra: tik radijo aparatai, telegrafo rankenėlės, ausinės, daiktas, panašus į rašomąją mašinėlę, tik prikaišiotas laidų, kištukų ir smirdintis kaistančiomis elektros lemputėmis.
Japonas Čiunė Sugihara lietuvių spaudai sakė, kad atvyko čia stiprinti Lietuvos-Japonijos kultūrinių ryšių, be to, atstovauja “Osram” elektros lempučių firmai, tačiau nematau čia nei parduodamų lempučių dėžių, nei jokių ryšių: tik besiraizgančius laidus. Gudzė skubiai knisasi tarp apvalių raidėmis išmargintų kortelių, kažką nuo jų nusirašo ir slepia švarko kišenėje, o aš po dulkėta užuolaida nesulaikau čiaudulio. “PČI!”
Išgąsdintas Gudzė strykteli ore ir atsisuka.