Tupiu prisimerkęs, galima būtų pagalvoti, kad snaudžiu, bet iš tikro stebiu žvirblius, džiugiai besipešančius prie arklio mėšlo krūvutės. Eismas šioje gatvėje nedidelis, krūvučių mažai, o blogiausia – į namą įsikraustę žmonės neturi arklio, turi du automobilius: juodą tik darbo dienoms skirtą Kadilaką su vairuotoju ir triukšmingą smirdantį geležies gabalą, Buick'ą su užrašu K125. Kaip tai „argi katinas moka skaityti?“. Katinas, jei jis tikras šni... jei jis tikras šnypščiantis padaras, moka viską, ko šiame katiniškame darbe gali prireikti.

Kad gaučiau pakankamai informacijos, užtenka, kad mane paglostytų. Glosto mane visi: ir kartą per mėnesį ateinanti rusė skalbėja, ir maloni japonė katės akimis Jukiko, ir jos sesuo, vaikų auklė Setsuko, ir į katiną panašus vaikų tėvas Čiunė, nors tas labai užsiėmęs savo popieriais ir į kiemą eina nedažnai, tad kad pasitrinčiau į jo dryžuotom kostiuminėm kelnėm aptemptą blauzdą prašydamas dėmesio, tenka įtipenti į jo darbo kambarius pirmame aukšte.