Kilnieji sukčiai
Namai ant kalno
Štai Europa. Štai Baltijos Klaipėda pasakojamuoju metu, nuo 1939 kovo 23 d. priklauso Vokietijai. Vilnius 1939 m. rugpjūtį dar priklausė Lenkijai (Lenkija nuo rugsėjo 1 d. užpulta nacistinės Vokietijos, rugsėjo 17 d. Lenkijos rytus puola SSSR) rugsėjo 19 d. Vilnių ir jo apylinkes užėmė Raudonosios armijos daliniai. Pagal 1939 spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartį Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai, spalio 27-28 d. į Vilnių iškilmingai įžengė Lietuvos kariuomenė. Namą savo šeimai statėsi tuometinis Lietuvos Švietimo ministras Juozas Tonkūnas (1894.03.30 – 1968.05.06) projektą namui parengė jo žmonos brolis Juozas Milvydas (1914.05.14 – 1941.06.25). Namas baigtas statyti 1939 spalio 3 d., o spalio 7 d. Juozas Tonkūnas pasirašė nuomos sutartį su neseniai į Lietuvą Japonijos konsulato atidaryti atvykusiu Čiune Sugihara.
Tupiu prisimerkęs, galima būtų pagalvoti, kad snaudžiu, bet iš tikro stebiu žvirblius, džiugiai besipešančius prie arklio mėšlo krūvutės. Eismas šioje gatvėje nedidelis, krūvučių mažai, o blogiausia – į namą įsikraustę žmonės neturi arklio, turi du automobilius: juodą tik darbo dienoms skirtą Kadilaką su vairuotoju ir triukšmingą smirdantį geležies gabalą, Buick'ą su užrašu K125. Kaip tai „argi katinas moka skaityti?“. Katinas, jei jis tikras šni... jei jis tikras šnypščiantis padaras, moka viską, ko šiame katiniškame darbe gali prireikti.
Kad gaučiau pakankamai informacijos, užtenka, kad mane paglostytų. Glosto mane visi: ir kartą per mėnesį ateinanti rusė skalbėja, ir maloni japonė katės akimis Jukiko, ir jos sesuo, vaikų auklė Setsuko, ir į katiną panašus vaikų tėvas Čiunė, nors tas labai užsiėmęs savo popieriais ir į kiemą eina nedažnai, tad kad pasitrinčiau į jo dryžuotom kostiuminėm kelnėm aptemptą blauzdą prašydamas dėmesio, tenka įtipenti į jo darbo kambarius pirmame aukšte.