Ne

Siaubo apimtas Gudzės veidas iškart sušvelnėja. Jis pritupia ir tyliai, pats kaip katinas, sumurkia: “kac kac kac, mažuti, kaip tu čia įsigavai? Eikš ant rankų, kad neprispausčiau durimis tau uodegos išeidamas, - geeeeras, geeeeras kačiukas” - murma jis tyliai, dar tyliau išslenka iš dešifravimo kambario ir švelniai paleidžia netoli rūbų kabyklų: “nagi, bėk virtuvėn, gal gausi kąsnelį kumpio”.

Kumpio! - bet visi žino, kad virtuvėje puodų dangčiais trankosi katinams kumpio tikrai nedalijanti tarnaitė, tad mankštindamasis lengvai padraskau katilinės duris su juoda S (slėptuvė) rodyklės strėle aukštai virš man nepasiekiamos rankenos ir lipu į viršų.

Antrame aukšte, deja, man dabar nėra ko veikti: Jukiko savo kambaryje užsidariusi skaito knygą, Setsuko savo ir vaikų kambaryje bando migdyti mažuosius pietų miego, svetainė ir valgomasis, per pokylius paverčiamas viena didele patalpa - po pietų tušti.

Žinau, kad jūs norėtumėte pasižiūrėti, kaip gyvena vieninteliai Kauno, jei ne visos Lietuvos, japonai, bet man dabar labiau rūpi palypėti iki pat namo viršaus, kur palėpėje įrengtuose kambariuose gyvena nuomininkai lietuviai: panelė Jadvyga ir jos brolis studentas. Supraskit: kartą tas studentas Kazys iš Nemuno parsinešė pagautos žuvies ir man pasiūlė galvų bei uodegų: tokią šventę labai sunku pamiršti, tad reikia bent kartą per dieną patikrinti, ar žuvies formos laimė man nenusišypsos dar kartą.

Sekite man iš paskos! Pilko akmens laiptai, virtuvė, vonia. Skalbykla: čia šiandien tuščia, skalbėja ateis dar po kelių dienų, tad pintinėse jau sumesti skalbiniai, tačiau milžiniškas virinimo puodas dar nepripildytas vandens. Čia aitriai kvepia dar nesutarkuoti dideli muilo gabalai, mane nuo jų ima čiaudulys, greičiau, greičiau, dabar reikia kaip reikiant nagais padraskyti panelės Jadvygos kambario duris ir kuo garsiai sukniaukti, kad ji įsileistų.