Jukiko
Lauke lyja. Mes, katinai, nemėgstam lietaus: žvirbliai kažkur išsislapstę, visur balos, tad grįžus iš lauko tenka ilgai laižytis letenėles. Pauostau radiatorių, - juodas šilumos reguliatoriaus diskas su raidėmis “Šalta - Šilta” atsuktas šiltojon pusėn, tad užšoku ant palangės. Šalia Jukiko perrašinėja dokumentus. Kiekvieną perrašo po tris kartus, tad girdžiu, kaip jos mintys nuklysta į praeitus gyvenimus, kai dar gyveno Japonijoje.
Japonija vis labiau izoliavosi nuo likusio pasaulio, bet saugioje šeimoje nesijautė jokio artėjančio karo ženklų. Tėtis mirė labai netikėtai. Po laidotuvių išsikrausčiau gyventi į Tokiją, kur draudimo agentu dirbo mano brolis. Kartą į namus jis parsivedė draugą, o tas, vos su manim pasisveikinęs, išsitraukė užrašinę ir parašęs kelis hieroglifus, atkišo man.
- Ar perskaitysite? - Gudriai nusišypsojo. - Senpo! - skamba kaip dailininko slapyvardis, arba, pala, gal – Čiunė?
Jo veidas nušvito:
- Niekam dar nėra pavykę perskaityti mano vardo šitaip, Čiunė, - jūs tikra retenybė, panele Jukiko.
Taip mes susipažinome. Čiunė taip dažnai pas mus lankydavosi, kad beveik tapo šeimos nariu, dar vienu broliu, besiklausančiu mano čiauškėjimo. Jo atidumas man, paprastai merginai, glumino: jis jau buvęs užsienio reikalų viceministru Mandžiūrijoje iki atvykstant į Tokiją.
Nesuvokiamai drąsus ir užsispyręs: įsivaizduok sau, jis nepakluso tėvui! Jis tyčia neišlaikė stojamųjų medicinos egzaminų, nes norėjo studijuoti anglų kalbą. Baigęs Nagojos licėjų, įstojo į Wasedos universitetą, o kad greičiau išmoktų anglų kalbos, prisijungė prie krikščioniškos baptistų brolijos. Kadangi supykęs tėvas atsisakė duoti jam pinigų, šalia mokslų teko tiems mokslams užsidirbti.
Kartą, išnešiodamas siuntinius, pamatė skelbimą, kad užsienio reikalų ministerija ieško studentų. Ministerijoje jam paaiškino, kad esamu momentu ieškomi ne anglų, bet rusų kalbos studentai. Ir ką? Devyniolikmetis vyksta į Mandžiūriją, stoja į Harbino universitetą, apsigyvena nuo revoliucijos pabėgusių baltųjų rusų šeimoje, žaibiškai išmoksta kalbos. Taip žaibiškai, kad iškart susituokia su Klaudija Semionova Apolonova, prieš tai priima ortodoksų tikėjimą ir dabar gali vadintis Pavlov Sergejevič. Tobulai kalba mandžiūriškai, angliškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai.
Tarnavo armijoje. Dirbo rusų kalbos mokytoju. Studentams skaitė paskaitas apie Sovietų politiką ir ekonominę situaciją. Šiaurės Mandžiūrijos geležinkeliuose sprendė problemas su Sovietų sąjunga. O kas nutiko po to? Lyg ir “nebeištvėrė žiauraus elgesio su vietiniais kinais ir grįžo į Tokiją?”
Kai kurios jo gyvenimo istorijos man ir dabar neaiškios, pavyzdžiui, - kodėl jis išsiskyrė su žmona? Bet tai - ne mano reikalas.
Su manimi jis kalbėdavosi taip aiškiai, ramiai ir atidžiai žvelgdamas man į akis, kaip dar joks vyras nebuvo su manim elgęsis. Buvom pažįstami jau kelis mėnesius, kai vieną dieną Čiunė, toks rimtas, kokio dar nebuvau mačiusi, paklausė:
- Ar tekėsite už manęs? - Kodėl norite mane vesti? - Nes jus galėčiau be gėdos vežtis į užsienį .