Taip
Važiuokit, vaikai, - sako močiutė. Raminkis ir baik žliumbti, dukra, - sako ji mamai, - aš savo jau nugyvenau, nedaug ir beliko. Vaikai turi kada nors palikti savo senus tėvus ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tai baik žliumbti ir pradėk gyventi.
Nelabai ką atsimenu iš tos kelionės. Tik siaubą, kai traukiniui stabtelėjus ant Italijos sienos, muitininkai mušė vyrą, švarke įsisiuvusį šiek tiek banknotų. Tik moterį, kuri laukiant patikrinimo skubiai išsisegė auskarus ir juos įbruko mažai dukrelei į paltuko kišenę. Ir pinigus slėpusio vyro šeima ir auskarus per vėlai išsisegusios moters giminaičiai – visi liko anąpus sienos, nė vieno nebeįleido į traukinį. Mano juoda diržo sagtelė maniau pilve išdegins man skylę, o batai užsiliepsnos, tokia buvo baimė, kad ir mums nepavyks.
Tikriausiai močiutės maldos saugojo mūsų šeimą, nes ne tik atvykom į Genujos uostą, bet ir jūra atrodė visai nebaisi. Baisi buvo tik mamos tyla. Mama visą kelionę neištarė nė žodžio.
Tylėjo traukinyje, tylėjo Aronui džiūgaujant „žiūrėkit, Afrika, Sueco kanalas“, tylėjo laive iki pat Kobės, ten iš laivo išlipo gal trečdalis keleivių, tėtis aiškino, kad japonų Kobės žydų bendruomenėje saugu, tik Kobė ne mums, mūsų laukia bevizis Šanchajus.
Prisiklausiusi Arono kalbų maniau, kad Šanchajus yra Kinija, tad ten bus drakonų, geltonų žmonių, vyrų ilgomis kasomis, o namų stogai bus raudoni ir lenkti it kregždės sparnai, bet miestas atrodė toks pat, kaip kiti miestai. Jokių ilgaplaukių vyrų ir, aišku, jokių drakonų. Tik išlipus iš laivo, buvom perspėti negerti nevirinto vandens, net dantis valytis tik virintu vandeniu, nusilenkti pamačius bet kokį japonų kareivį, nevalgyti vaisių ir daržovių jei jie nevirti, apžiūrėjo plaukus ar nėra utėlių, net dantis patikrino, visi gavom po skaudų skiepą ir tik tada stojom į eilę prie autobusų, vešiančių į tą naują gyvenimą be močiutės. Mama tebetylėjo.