Kilnieji sukčiai
Ponas Radijas
Natanas yra Telšių ješivos studentas. Telšiai yra Lietuvos miestas. Natanas yra, kaip lietuviai sako, olandas, Nyderlandų vaikis. Telšiuose žydų studentų pusė tūkstančio, ne tik iš Europos, bet iš Šiaurės Amerikos ir Pietų Afrikos į Telšius studentai suplūdę. Bet tai nėra svarbiausia informacija! Natanas yra karštas futbolo sirgalius: sudarinėja rungtynių lenteles, užsirašinėja rezultatus, - jis taip norėtų pasikalbėti su kuo nors apie futbolą, parėkauti aikštėje už Ajax Amsterdam, bet olandų šitoje Lietuvoje kiek? Gal kokius penkis ir atrastum, jei žinotum, kur jų ieškoti.
Pats geriausias lietuvių olandas yra Ponas Radijas, jis, žinoma, serga tik už PSV Eindhoven, kaip gi kitaip – Philips įkurta komanda arčiausiai širdies Philips atstovui. Bet Ponas Radijas toli, Kaune. O ir labai užsiėmęs. Tikras Pono Radijo vardas yra Janas Zwartendijkas.
Natanui Zwartendijkas dažnai persiųsdavo Nyderlandų laikraščių ar bent iš jų iškirptas futbolo superlygų korteles. Bet iš pradžių Ponas Radijas laiškuose pradėjo mažiau kalbėti apie futbolą, daugiau apie naujieną – elektrinę barzdaskutę, kokios dar pasaulis nematė, Philishave, - su tokia gali skustis barzdą ir ūsus be muilo, be vandens ir gal net be veidrodžio?
Natanui neįdomu barzdaskutės, Natanui rūpi futbolas. O dar tas naujokas, Aronas, priskretęs prie Natano, sekioja visur iš paskos kaip mažas nuskriaustas kačiukas. „Kur valgykla?“, „Kur nusipirkti rašalo?“, „Ar dar galiu pagyventi tavo kambaryje?“ - Aronas neseniai su naująja nuo sovietų plūstančia pabėgėlių žydų banga su tėvais iš jau nebeegzistuojančios Lenkijos atbėgo į Lietuvą.
Arono šeima laikinai apsistojo Vilniuje. Aronas garsiai Natanui skaito jų laiškus: apie broliuką Toliką, kuris pradėjo eiti į mokyklą, apie seserį Lėją, kuri dabar su kitais žydų pabėgėlių paaugliais mokosi siūti amatų mokykloje, apie Lodzės getą, kurio šeimai pavyko išvengti, apie besielius sovietus ir apie žvėris nacius…
„Ar bėra pasaulyje mums vietos?“ - klausia ir klausia Aronas. „Ar girdėjai apie Saint Louis laivą, kuriuo iš Hamburgo išplaukė 963 vokiečių žydai, ar girdėjai, kad jų laivo nepriėmė nei Kuba, nei JAV, ar žinai, kad vargšų laivas kaip vaiduoklis plaukiojo pirmyn atgal daugiau nei mėnesį, kol prisišvartavo Antverpene ir keleiviai vėl turėjo ieškoti kelio į kur? Į niekur?“
Natanas bando jam kalbėti taip, kaip ješivoje kalba mokytojai: kad kančios nėra veltui. Kad visos kančios tik padeda susilieti dvasiškam ir žemiškam gėriui kelyje į aukštesnį santykį su Dievu. Kol vieną dieną patys Telšių ješivos mokytojai skubiai atsisveikina ir išvyksta per Vilnių, Maskvą, Vladivostoką ir Japoniją į Jungtines Amerikos Valstijas prašyti pagalbos, surinkti lėšų amerikiečių žydų tarpe, kad Telšių ješiva galėtų tęsti savo veiklą. Natanas niršta. Natanas taip pat norėtų į Ameriką, - ten jau prieš metus iš Nyderlandų pasitraukė jo šeima. Natanas liko mokytis Lietuvoje, nes čia buvo ramu ir saugu, bet dabar atrodo, kad ramybė ima skilinėti, kaip buvusi patogi, bet dabar jau išklibinta kėdė. Iš pradžių naktimis tik Aronas žliumbdavo savo prarastos Lenkijos, bet dabar ašaroti dėl nacių okupuotų Nyderlandų gali ir Natanas.
Dar mėnuo – ir Aronas drebėdamas rodo žinutes, skelbiančias, kad Vilniuje vienas po kito suiminėjami žydų inteligentai, uždarinėjamos laikraščių redakcijos, žydų mokyklos: raudonasis sovietų tvanas, nuo kurio regis pabėgta iš Lenkijos, jau semia ir Lietuvą. Mieste pavasaris virsta į vasarą, parke sutiktas gydytojas Zienkovičius, kuris kadaise iš Pono Radijo pirko rentgeno aparatą, papasakoja, kad Ponas Radijas nebegali prekiauti savo radijais, nes iš vokiečių okupuotų Nyderlandų nebegauna specialių lempų. „Nebevadink pono Zvartendijko Radiju, vaikeli“, - sako gydytojas Natanui: „dabar jis ponas konsulas“.
Ir Natanas kuo skubiau susimeta kelionmaišin marškinius, keletą kojinių, miltelių dantims šveisti dėžutę, pabeldžia į bendrabučio duris senam draugui Chaimui ir išlekia į Kauną. Du geriausi draugai lekia į Kauną, į Nyderlandų konsulatą, o su jais – kartu įsiprašęs gailiažvilgsnis Aronas, mat iš Kauno ir Vilnius nebe taip toli, - jam neramu dėl šeimos.
Ir štai: du draugai, Natanas ir Chaimas stovi Nyderlandų konsulato kabinete ir įtikinėja laikinąjį konsulą, buvusį radijų pardavėją, kad duotų jiems vizas į nacių dar nepasiektą Nyderlandų gabalėlį: Kurasao salą Karibų jūroje. Konsulas sako gavęs nurodymus, kad Kurasao salai viza nereikalinga, tačiau salos Gubernatorius pats nusprendžia, duoti leidimą atvykti, ar ne (niekas nėra girdėjęs salos Gubernatorių sakant „taip“).
“Tačiau Natanas prašo konsulo pagudrauti. Įrašyti į pasą tik pirmąjį sakinį:
„Nyderlandų konsulatas Kaune pažymi, kad atvykimui į Kurasao ir Surinamio salas atvykimo viza nėra reikalinga“. Ir nerašyti antrojo sakinio: “Būtinas Gubernatoriaus leidimas atvykti”.”