Natanui Zwartendijkas dažnai persiųsdavo Nyderlandų laikraščių ar bent iš jų iškirptas futbolo superlygų korteles. Bet iš pradžių Ponas Radijas laiškuose pradėjo mažiau kalbėti apie futbolą, daugiau apie naujieną – elektrinę barzdaskutę, kokios dar pasaulis nematė, Philishave, - su tokia gali skustis barzdą ir ūsus be muilo, be vandens ir gal net be veidrodžio?

Natanui neįdomu barzdaskutės, Natanui rūpi futbolas. O dar tas naujokas, Aronas, priskretęs prie Natano, sekioja visur iš paskos kaip mažas nuskriaustas kačiukas. „Kur valgykla?“, „Kur nusipirkti rašalo?“, „Ar dar galiu pagyventi tavo kambaryje?“ - Aronas neseniai su naująja nuo sovietų plūstančia pabėgėlių žydų banga su tėvais iš jau nebeegzistuojančios Lenkijos atbėgo į Lietuvą.

Arono šeima laikinai apsistojo Vilniuje. Aronas garsiai Natanui skaito jų laiškus: apie broliuką Toliką, kuris pradėjo eiti į mokyklą, apie seserį Lėją, kuri dabar su kitais žydų pabėgėlių paaugliais mokosi siūti amatų mokykloje, apie Lodzės getą, kurio šeimai pavyko išvengti, apie besielius sovietus ir apie žvėris nacius…

„Ar bėra pasaulyje mums vietos?“ - klausia ir klausia Aronas. „Ar girdėjai apie Saint Louis laivą, kuriuo iš Hamburgo išplaukė 963 vokiečių žydai, ar girdėjai, kad jų laivo nepriėmė nei Kuba, nei JAV, ar žinai, kad vargšų laivas kaip vaiduoklis plaukiojo pirmyn atgal daugiau nei mėnesį, kol prisišvartavo Antverpene ir keleiviai vėl turėjo ieškoti kelio į kur? Į niekur?“