Sekundę atrodė, kad visas pasaulis sustingo tyloje, tačiau iš karto tyla sprogo: džiaugsmo šūksniai, džiaugsmo ašaros, motinos, glėbyje spaudžiančios savo vaikus, žmonės puolė glėbėsčiuotis, o tada visi siūbtelėjo prie vartelių, kai kurie bandė juos net perlipti. Gudzė ir Boleslovas, konsulato darbuotojai, puolė stabdyti į kiemą virstančią žmonių laviną.

„Dar kartą tvirtinu, kad išrašysime vizas, bet prašau laikytis tvarkos, ne visi iš karto, stokite į eilę“ -

sudejavo konsulas. O Boleslovas sugalvojo bilietų sistemą, visiems dalijo eilės numerius, kad nereikėtų stumdytis, kad būtų išvengta muštynių.

Sugihara skubiai susivertė puodelį kavos ir nuskubėjo į kabinetą. Ten laukė sudėtingas ir lėtas darbas: prieš išduodant vizą, reikėjo kiekvienam žmogui užpildyti anketas, patikrinti, ar yra galutinio kelionės tikslo garantas, ar būsimi keliautojai turi traukinio bilietą ar bent pinigų tam bilietui, ar bent garantiją, kad tų pinigų iki kelionės pradžios pavyks gauti. Tą dieną konsulas neturėjo pietų pertraukos. Žmona jam atnešė sumuštinių. Konsulato darbo valandos buvo aiškiai užrašytos prie durų: 9-17 val., tačiau Čiunė Sugihara rašė ir rašė vizas iki išnaktų.