Kilnieji sukčiai
Kaunui sudie
Kai buvau mažas kačiukas, laiką leisdavau vaikų kambaryje. Man patiko, kaip vaikai juokiasi, kai bandau pagauti ant siūlo pririštą popieriaus skiautelę, man patiko ir Setsuko vaikams sekamos japoniškos pasakos. Tik kiek ūgtelėjęs, kai iš pūkų kamuoliuko pavirtau į žvilgantį žvėrį, po truputį ja, Setsuko, tiksliau, jos pasakomis, ėmiau nepasitikėti.
Kartą ji, pykdama ant tarnaitės, pasakojo apie Akaname, japonišką dvasią, kuri naktimis ateina išlaižyti vonios, jei jos iš vakaro gerai neišplauni. Visą naktį pratupėjau prie vonios durų, tykodamas kada pamatysiu kaip seilėta ilgaliežuvė Akaname laižo nenuvalytus vonios kraštus, bet nepamačiau net pelės šešėlio.
O kai išgirdau pasaką apie trispalvį dviuodegį katiną, kuris senelei naktimis šoka ir dainuoja tik prašo niekam neprasitarti, o senelei viską papasakojus savo vyrui ją papjauna, įsižeidžiau ir nė nebaigęs klausytis išėjau, papūtęs uodegą.
Mes, katinai, tikrai nepjauname plepių senučių, - žvirbliai kur kas geriau. Bėda, kad rugpjūtį žvirbliai lekia už miesto, mat laukuose valomas derlius ir ten jie, kvaileliai, tikisi rasti nubirusių grūdų. Atrodo, kad iš namų kraustosi ir šeimininkai Sugiharos: girdėjau, kad iš Japonijos užsienio reikalų ministerijos atėjusi jau ne viena telegrama su įsakymu tučtuojau uždaryti konsulatą ir išvažiuoti iš šalies, nes sovietai jau visiškai paėmė valdžią, tuojau bus uždarytos sienos, nebegalėsite išvykti.
Prie namų vis dar žmonių eilė, jau apsipratau, kad Čiunė nuo ryto iki išnaktų neišeina iš kabineto nė papietauti, rašo ir rašo vizas, bet jo iš nuovargio sulysęs veidas vis labiau liūdnėja. Setsuko lanksto vaikų drabužėlius ir deda lagaminan, Jukiko vaikšto po namus ir sprendžia, kuriuos didesnius daiktus galima išsiųsti anksčiau. Vis dažniau ją randu mąsliai stumdančią slankiojančias svetainės duris: stumteltos durys suvažiuoja į sieną, trukteltos – išnyra vėl, turiu saugotis, kad neprižnybtų man uodegos.
O paskui jie visi išvažiuoja į Metropolio viešbutį, mane palikę tarnaitės globai. Kelis kartus per miestą pagal šeimininkų kvapą nucimpinu iki to viešbučio, bet manęs neįleidžia į vidų. Lauke vaizdas kaip prie buvusio konsulato: žmonių, prašančių vizų, eilė, - reiškia, šeimininkas ir viešbutyje, uždaręs konsulatą ir laukdamas traukinio, toliau dirba konsulo darbą?
Grįžęs į namus, kurie jau nebe konsulatas, ieškau viską sutvarkyti paliktos tarnaitės, kad pasiskųsčiau savo įsiskaudėjusiomis po Kauną lakstant pėdelėmis ir randu ją visiškai įsiraudojusią! Ji nebeturi darbo. Aš esu vargšas išvykstančių šeimininkų paliktas katinas, ji yra vargšė išvykusių šeimininkų palikta tarnaitė. Naujoji, sovietinė valdžia sako, kad nėra Dievo, taigi ir jokio šv. Zitos ordino negali būti, tik normalios darbininkų profsąjungos. Dar naujoji rusų valdžia sako kad nėra ir negali būti jokių ponų, taigi negali būti ir tarnaičių.
Į ištuštėjusį konsulatą, vos tik sutemsta, atsargiai dairydamasis ateina Gudzė. Pajuokauja su tarnaite, pakaso man pasmakrę, kažko ieško buvusiame dešifravimo kambaryje. Netrukus konsulato duris sudrebina smūgiai: kažkas beldžiasi, girdžiu lojant šunį, tad šnypšdamas prisiploju prie į ritinius suvyniotų kilimų.
“Atidarykite, milicija!” - šaukia tas kažkas: “Ieškome Wolfgango Gudzės, pavojingo vokiečių gestapo agento, atidarykite!”
atidarykite