Mes, katinai, tikrai nepjauname plepių senučių, - žvirbliai kur kas geriau. Bėda, kad rugpjūtį žvirbliai lekia už miesto, mat laukuose valomas derlius ir ten jie, kvaileliai, tikisi rasti nubirusių grūdų. Atrodo, kad iš namų kraustosi ir šeimininkai Sugiharos: girdėjau, kad iš Japonijos užsienio reikalų ministerijos atėjusi jau ne viena telegrama su įsakymu tučtuojau uždaryti konsulatą ir išvažiuoti iš šalies, nes sovietai jau visiškai paėmė valdžią, tuojau bus uždarytos sienos, nebegalėsite išvykti.

Prie namų vis dar žmonių eilė, jau apsipratau, kad Čiunė nuo ryto iki išnaktų neišeina iš kabineto nė papietauti, rašo ir rašo vizas, bet jo iš nuovargio sulysęs veidas vis labiau liūdnėja. Setsuko lanksto vaikų drabužėlius ir deda lagaminan, Jukiko vaikšto po namus ir sprendžia, kuriuos didesnius daiktus galima išsiųsti anksčiau. Vis dažniau ją randu mąsliai stumdančią slankiojančias svetainės duris: stumteltos durys suvažiuoja į sieną, trukteltos – išnyra vėl, turiu saugotis, kad neprižnybtų man uodegos.

O paskui jie visi išvažiuoja į Metropolio viešbutį, mane palikę tarnaitės globai. Kelis kartus per miestą pagal šeimininkų kvapą nucimpinu iki to viešbučio, bet manęs neįleidžia į vidų. Lauke vaizdas kaip prie buvusio konsulato: žmonių, prašančių vizų, eilė, - reiškia, šeimininkas ir viešbutyje, uždaręs konsulatą ir laukdamas traukinio, toliau dirba konsulo darbą?