Ne
Tarnaitė kikendama bučiavosi su Gudze, kai pasigirdo baladojimas į duris ir riksmai.
“Minutėlę!” - surinka tarnaitė, atsargiai praveria langą į sodą, padeda pro lango plyšį prasisprausti storuliui Gudzei, akimirką pagalvojusi, čiumpa šnypščiantį katiną ir jį taip pat išmeta pro langą. “Čia vis dar Japonijos teritorija, jūs neturite teisės!” - šaukia ji kareiviams, atidarydama duris. “Laikykite stipriau savo šunį, sode blaškosi išgąsdintas katinas!” - prašo ji beveik verkdama. “Aš nieko nežinau, esu tik vargšė tarnaitė, buržujų engiama darbininkų klasės atstovė!” - kartoja neseniai iš rusės skalbėjos nugirstą tiradą. Šita frazė it popieriaus skydas pristabdo smūgiui užsimojusį kareivį: laikydamas už grandinės skalijantį šunį greitai apžiūri tuščius kambarius, keikiasi, nusispjauna ant grindų ir trenkęs durimis, išeina.
Aš esu labai įsižeidęs katinas! Tarnaitė ilgai mane kviečia namo, pasaldinusi balsą, įpylusi lėkštelėn grietinėlės ir net atidariusi dežutę sardinių. Grietinėle šiuo metu mieste niekas taip lengvai nesilaisto, tad palengva tarnaitei atleidžiu ir grįžtu.
Dar keletą dienų padedu jai valyti ištuštėjusius kambarius sekiodamas iš paskos ir kniaukdamas. Vasarą keičia ruduo. Tarnaitė įtupdo mane į pintinę, kurioje kadaise keliaudavau su Sugiharų šeima piknikauti, pridengia pintinę skara ir, užsimetusi ant peties ryšulį su menkais savo daikteliais, išeina į traukinių stotį. Ten mes atsisveikinsime su į Berlyną išvykstančiais Sugiharomis ir sulauksime tarnaitės brolio: jis pažadėjęs atvažiuoti į Kauno stotį kad parsivežtų atgal į kaimą, iš kurio ji į miestą laimės ieškoti kadaise atvykusi.
Stotyje žmonių minios, visi lekia, stumdosi, tempia lagaminus, - rodosi, radome peroną iš kurio išvyks traukinys į Berlyno pusę, bet prie Sugiharos net ir stotyje spaudžiasi žmonės, maldaudami vizų. Tad tarnaitė tik atsidūsta ir prisėda ant suoliuko, kur jau sėdi didelė kaip pagalvių kalnas moteriškė, kuri, radusi pašnekovę, pradeda skųstis: „kas per stotis, jokios tvarkos, - grūdasi visi kaip čigonai arklių turguje, vos rankinuko nenukniaukė, prie bilietų kasų ginčijasi kaip lenkai dėl pelų maišo, tik alkūnėm pasidarbavus sugebėjau nusipirkti bilietą“ - bet kalbinama tarnaitė tyli. Tada storoji boba bando iš naujo: „žiū, šitas glušius kaip grūdasi į traukinį, spraudžiasi kaip vokietis į dangų, o va ana tie, žiū, - lenkų žydai – rėkia kaip... kaip žydai turgavietėje, kiba juos kas pjautų, šitokis alasas!“. Tada tarnaitė supyksta ir atsisukus į burnojančią bobą, sako: „a tau nesarmata taip kalbėti? Iš kokio kelmo tave pačią išspyrė, kad visi žmonės blogi? Apniks ir tave kada vargai kaip katę katinai, neduokdie, kad pačiai taip rėkti neprisieitų!“
Pro pintinės plyšį matau, kaip storoji boba sušnopuoja, išrausta iki plaukų pašaknų, sunkiai atsistoja, spjauna tarnaitės pusėn ir sušnypštusi „žydmergė!“ - nukrypuoja link stoties bufeto.
Nuo to paties bufeto, šluostydamasis trupiniuotus ūsus, per žmones atsiiria tarnaitės Brolis, nė žodžio į jos nedrąsų pasisveikinimą netaręs paima maišelį su drabužiais, dėbteli į pintinę ir mosteli smakru: „einam, arklys su vežimu ana ten, kelias tolimas“.
Kitas skyrius