Kilnieji sukčiai
Klastotės ir kopijos
Labas, čia vėl aš, Lėja. Paskutinįkart matėmės, kai brolis Aronas įkalbino tėtį vykti į Lietuvą.
Mes įsikūrėme Vilniuje, o Aronas išlėkė į Telšius, į savo svajonių Telšių ješivą. Iš pradžių viskas buvo gana neblogai, gavome kambarėlį pabėgėlių bendrabutyje, eidavome valgyti į pabėgėlių valgyklas, manėme, kad belieka tik sulaukti karo pabaigos, kol galėsime arba grįžti namo, į Lodzę, o gal į Varšuvą, arba pagaliau nusigausime Amerikon, bet tada Lietuvos valdžią perėmė sovietai, ir žemė vėl ėmė svilti po mūsų padais. Ypač Aronui, nes jis, kaip rabinų mokyklos studentas, bet kokias religijos apraiškas naikinančiai naujajai valdžiai būtų užkliuvęs pirmas. Būtent iš Arono sužinojome apie Nyderlandų konsulato išrašomus leidimus į Kurasao ir apie Japonijos konsulą, išduodantį tranzitines vizas. Aronas su kitais Telšių ješivos studentais gavo abi vizas ir savo mokytojo lydimas spalio mėnesį išdardėjo traukiniu. Sutarėme, kad susitiksime Japonijoje, dar vienoje tarpinėje stotelėje, bet viskas pasirodė ne taip paprasta. Kol tėtis bandė visai mūsų šeimai prasimanyti pinigų traukinio bilietams, kol jis laupė mūsų dar Lodzėje pakeistas auksinėmis batų sagteles, valė nuo jų dažus ir bandė iškeisti į grynuosius, laikas lėkė šuoliais. Kai pagaliau su visais pinigais ir dokumentais nusigavo į Kauną, konsulatą rado jau uždarytą.
Šito jis mums nepasakojo daug metų.
Tik daug vėliau, kai jau buvome gerai įsigyvenę svetur, kai močiutė, oriai pabaigusi savo tokią ilgą ir sudėtingą žemiškąją kelionę buvo gražiai palaidota, o Arono vestuvės trankiai atšoktos, tėtis, išgėręs viena dviem taurėm saldaus vyno per daug, papasakojo tikrąją istoriją.
Mūsų šeimos pavardžių nėra garsiąjame Sugiharos išduotų vizų sąraše. Sukniubusį iš sielvarto ir raudantį tėtį prie uždaryto Japonijos konsulato rado einantis pro šalį buvęs darbuotojas. Jam mūsų tėčio nuoširdžiai pagailo. Žinoma, ne vien gailestis, bet ir viena auksinė batelio sagtelė lėmė, kad tėčiui buvo liepta grįžti į Vilnių ir eiti į šv. Kazimiero bažnyčią. „Melstis?“ - nustebo tėtis. „Ar žydams padeda krikščionių Dievas?“
Šv. Kazimiero bažnyčios rūsiuose veikė slaptas vizų, pasų ir kitų išvykimui reikalingų dokumentų padirbinėjimo fabrikėlis. Kai pačiame Japonijos konsulato vizų išrašinėjimo įkarštyje lenkas padėjėjas Sugiharai atnešė darbą spartinantį guminį vizų atspaudą, kišenėje turėjo ir to atspaudo dublikatą. Tokiu nelegaliu būdu tėtis mūsų šeimai gavo labai brangią ir labai netikrą vizą. Vienos, tėčio vardu gautos tranzitinės vizos užteko visai šeimai.
Su tokia viza dar reikėjo gauti leidimą išvykti iš sovietų sąjungos! NKVD būstinėje tėčiui pabrėžtinai maloniai už tokį leidimą mainais buvo pasiūlyta „padirbėti“.