„Inturisto“ kelionių agentūroje tėtis nupirko bilietus į traukinį per Maskvą į Vladivostoką. Vienas bilietas – 500 JAV dolerių. Tėčio ir Toliko kelnės visą kelionę buvo surištos virvele, nes diržus be sagčių teko išmesti. Iš kelionės traukiniu pamenu tik visiškai baltus lygius laukus. Ir stotelėse pardavinėjamą karštą vandenį, kurį gerdami stengdavomės sušilti. Kiek mes keliavome tuo traukiniu? Dvi savaites? O atvykus į Vladivostoką paaiškėjo, kad neturime bilietų į laivą, plukdantį Japonijon. Ir pinigų tiems bilietams pirkti – taip pat nebeturime. Laimei, tokių vargšų kaip mes buvo pilnas traukinys. Grąžinti visus traukiniu atgal į Kauną, į Sovietų sąjungą? Neįmanoma, nes niekas neturi atgalinio bilieto. Tuomet vietinis japonų konsulas nusprendė įleisti visą traukinį nelaimėlių į laivą. „Jie neturi pinigų, bet turi Japonijos vizas!“ - pasakė jis muitininkams. Pasienietis labai ilgai žiūrinėjo tėčio vizą ir kreivai šypsojosi bei kažką niurnėjo, bet atsidusęs mostelėjo ranka laivo link. Lipkite.

Štai tiek stebuklų turėjo nutikti, kad galėtumėme pagaliau išlipti iš laivo Curugoje, kur labai malonūs vietiniai leido nemokamai nusiprausti šiltose voniose ir dalijo obuolius. Nepamenu nieko gardesnio, kaip tas paprastas obuolys iš besišypsančio japono rankų. Paskui patraukėme į Kobę, iš ten – į Australiją, ir tik dar po metų ir jau dylančių iš mano atminties nuotykių pagaliau atsidūrėme tiek ilgai planuotoje Amerikoje, kur Klivlende radome naujai atkurtą Telšių ješivą ir visiškai, galutinai surimtėjusį Aroną.