Kilnieji sukčiai
Į kaimą
1941 vasara
Man sakė, kad kaime bus gerai, nes kaime katinams visada atsiras lėkštelė pieno, o laukai ir maisto sandėliukai knibždėte knibžda pelių – tik gaudyk. Mane čia, net ne tikrą kaimą, o į vienkiemį, parsivežusios tarnaitės brolio žmona iš pradžių labai bambėjo nepatenkinta: „nėra čia tau vietos, ko mieste nelikai, aukso upės išseko? O dar katiną parsitempė, ar maža čia kačių?“ Kačių ir katinų čia tikrai buvo, - reikėjo gerokai su jais pasikauti, muštynėse praradau pusę ausies, bet galų gale išsikovojau sau vietą ir pieno lėkštelę rytais ir vakarais, kai tarnaitė grįždavo pamelžusi karves.
Iš pradžių buvo baisu išeiti į kiemą, nes ten urzgė ir skalijo šuo, kol supratau, kad tas susivėlęs šunėkas pririštas grandine ir jei nebūsi kvailas, neprieisi arčiau nei išsitempia grandinė – nieko jis tau nepadarys, tik los kol užkims ir užsikosės, senas isterikas, labai smagu jį erzinti.
Žiemą mane su kitomis katėmis įsileisdavo į kambarį, nes „šunys tarnauja už ėdalą, o katės – už šilumą“, - vis kartodavo Brolienė, - man tai nepatiko: ar aš kokia tarnaitė, kad tarnaučiau? Aš katinas! Stengdavausi sekioti paskui buvusią tarnaitę, taip susipažinau su netoli nuo vienkiemio nutolusio miestelio tvarka: čia stovėjo ūžianti vilnų karšykla, bandelėmis kvepianti kepyklėlė, net keturios mėsos krautuvės, bet tarnaitė nepirkdavo nei mėsos, nei bandelių – čia žydų, durneli, bandelių aš pati namie iškepu, brolis pats vištą pietums papjauna.
Tačiau per gavėnios pasninką kone kasdien eidavom pirkti silkių – nes tik žydai pardavinėja silkes, lietuviai silkių patys pasigauti nemoka. Žingsniuodavom per miestelį pro odininko dirbtuvę, pro geležų krautuvę su blizgančiomis grandinėmis vitrinoje, pro kepurių siuvyklą, pro gaiviai kvepiančius agurkų pardavėjo namus, sveikindavomės su linksmai švilpaujančiu batsiuviu, - ši miestelio dalis savo kvapais ir garsais buvo panaši į Kauną.
Bet visada reikdavo skubintis namo, atgal į vienkiemį, kur amžinai bambanti Brolienė aiškindavo, kaip mes, miesčioniai, ją apėdam.
Tik po metų tas bambėjimas kiek aptilo, mat mes abu: tarnaitė ir aš, stengėmės iš paskutiniųjų. Ji melžė karves, lesino vištas, rinko kiaušinius, separuodavo pieną ir sukdavo sviestą, kurį nešdavom į miestelio turgų. Aš gaudydavau peles ir atnešęs į namus klodavau Brolienei prie kojų.
Atvykome iš Kauno rudens pradžioje, peržiemoję ir nudirbę pavasario darbus, sulaukėme vasaros. Pasklido kalbos, kad mūsų Vaškų miestelyje valdžią paėmė baltaraiščiai. Kad visiems žydų tautybės žmonėms reikia virš kairės alkūnės ryšėti geltoną raištį, jei ne – bus areštuoti. Balti raiščiai, geltoni raiščiai – keisti tie žmonių žaidimai. Kitą vakarą brolis partempė radijo imtuvą, - sakė, žydams dabar draudžiama tokius turėti, tai batsiuvys padovanojęs mainais už vištą. Kai su tarnaite kaip visad išsiruošėme į turgų, miestelyje nebekvepėjo bandelėmis, visų krautuvėlių vitrinos buvo uždengtos užuolaidomis ir uždarytos langinėmis.
Tik turguje, kaip visad, žmonės bruzdėjo ir lalėjo, dalijosi naujienomis: ar girdėjote, kad nuo vakaro iki ryto reikia namuose sėdėti patamsy, kitaip nušaus? Ar matėte, kad uždarytos visos krautuvės? Žydams draudžiama prekiauti, pabaiga svieto!“ Tarnaitė pasidėjo ant prekystalio atneštą parduoti sviesto gniūžtelę, prie jos prišoko įraudusi ir išsitaršiusi pirkėja, čiupo sviestą, numetė pinigus ir nubėgo. „A tu durna, žydalkai pardavei, gi dabar tave nušaus!“ - sušnypštė kitos sviesto ir sūrio pardavėjos. „Jei nori jiems padėti ir pinigo uždirbti, gali atsargiai tiesiai į namus nunešti“, - mokė grįžusius Brolienė.
Kiek laiko praėjo? Neatsimenu. Sėdim visi prietemoje prie žvakės, langai uždangstyti, kad šviesa į lauką nesiskverbtų. Tylu, tik lopšyje tyliai kaip kačiukas knirkia kūdikis. Iš kur Brolienė gavo kūdikį? „Dievas davė“, - sako Brolienė. „Tiek metų meldžiausi, kad Dievas duotų vaikų, pagaliau išklausė ir davė“, - kalba ir kalba Brolienė. Ji taip nenustoja kalbėjusi, kad tuoj mes visi patikėsim, kad tikrai jai pačiai tas kūdikis gimė, o ne tarnaitė, nunešusi slapta žydėms parduoti sūrio ir kiaušinių, pintinėlėje įduotą išgelbėti vaiką parsinešė.
Visus jaunus Vaškų žydus suėmė ir sugrūdo į kalėjimą. Neilgai ten palaikę, mat mažai vietos, vyrus suvarė į Daičiūnų kaimo daržinę. Eidavo jų motinos ir seserys ten maisto nunešti, atrodė, kad tas nesusipratimas tuoj baigsis. Tik vieną naktį visus išvedė Grūžių miškan ir sušaudė.
Supratom, nes maistą nunešusios moterys raudodamos grįžo namo, širdis plyšo bežiūrint – krinta, kyla, grįžta atgal, - miestelis turėjo sugriūti nuo jų aimanų. Bet tai buvo tik pradžia.
Iššaudę jaunus, ėmėsi visų kitų: surinko ir senus, ir vaikus, liepė moterims pasiimti visus brangesnius daiktus, esą, veš kitur apgyvendinti.
Pasvalyje įrengė žydų getą, aptvėrė kelias gatves prie upės, sugrūdo ten suvežtus: Vaškų miestelio likutį, milžiniškais šieno vežimais pusę šimto šeimų iš Saločių miestuko, iš Joniškėlio traukiniu siauruku apie tris šimtus žmonių, o jų turtą sumetė į daržinę prie stoties.
Dabar kas nori gali pigiai nusipirkti gražių sriubinių, porceliano puodelių auksuotais kraščiukais, sieninių laikrodžių: pirkite, pirkite, savinininkams šių daiktų nebereikia, gete porceliano puodelių tikrai nereikia, o ir pats getas užima per daug vietos, todėl nė mėnesiui nepraėjus, visus surinko į sinagogą ir pareiškė, kad visi turi kraustytis į Papyvesių kaimą, kur bus įrengta darbo stovykla, ten visi galėsite atidirbti už tą duonos kriaukšlę ir bulvės lupeną, kad dykai maisto nereiktų dalinti. Ištisos žmonių virtinės su ryšuliais patraukė iš miesto.
Bet... Papyvesių kaimas kitoje pusėje? Kodėl jie eina link Žadeikių? Kodėl jie eina į mišką? Kodėl čia iškastos dvi milžiniškos duobės? Kodėl atskiria vyrus nuo moterų, kodėl, jei neskuba vykdyti įsakymo nusirengti, plėšia nuo jų drabužius, kodėl nuogus varo ant per duobę permesto liepto, kodėl šūviai, kodėl rusų belaisviai nukritusius užpila kalkėm, kodėl vėl žmonės ant lieptų, vėl šūviai, ir vėl...
Brolienės dėdė gyveno Žadeikių miške. Dvi dienas negalima buvo išeiti iš namų. Visas miškas skardėjo nuo šūvių ir aimanų, nei dieną valgyti nei naktį miegoti, naktį į trobą įgriūdavo girti su šautuvais, reikalaudavo dar degtinės, kvatojantys:
Tik po kelių dienų dėdė išdrįso išeiti iš trobos į mišką. Spiečiai musių, tamsiai putodamas iš po žemių vis dar sunkiasi kraujas.
„Kodėl mums tai pasakoji!“ - šaukia verkdama tarnaitė, „kodėl tu mums tai pasakoji?!“ - verkia Brolienė. O tarnaitės brolis, kuris ką tik pasisvečiavimui atvežė šituos siaubus pasakojantį dėdę, iš kertės pasiima kastuvą, kiek pagalvojęs – žibalinę lempą, ir išeina.
Kitas skyrius