Kilnieji sukčiai
Į kaimą
1941 vasara
Man sakė, kad kaime bus gerai, nes kaime katinams visada atsiras lėkštelė pieno, o laukai ir maisto sandėliukai knibždėte knibžda pelių – tik gaudyk. Mane čia, net ne tikrą kaimą, o į vienkiemį, parsivežusios tarnaitės brolio žmona iš pradžių labai bambėjo nepatenkinta: „nėra čia tau vietos, ko mieste nelikai, aukso upės išseko? O dar katiną parsitempė, ar maža čia kačių?“ Kačių ir katinų čia tikrai buvo, - reikėjo gerokai su jais pasikauti, muštynėse praradau pusę ausies, bet galų gale išsikovojau sau vietą ir pieno lėkštelę rytais ir vakarais, kai tarnaitė grįždavo pamelžusi karves.
Iš pradžių buvo baisu išeiti į kiemą, nes ten urzgė ir skalijo šuo, kol supratau, kad tas susivėlęs šunėkas pririštas grandine ir jei nebūsi kvailas, neprieisi arčiau nei išsitempia grandinė – nieko jis tau nepadarys, tik los kol užkims ir užsikosės, senas isterikas, labai smagu jį erzinti.
Žiemą mane su kitomis katėmis įsileisdavo į kambarį, nes „šunys tarnauja už ėdalą, o katės – už šilumą“, - vis kartodavo Brolienė, - man tai nepatiko: ar aš kokia tarnaitė, kad tarnaučiau? Aš katinas! Stengdavausi sekioti paskui buvusią tarnaitę, taip susipažinau su netoli nuo vienkiemio nutolusio miestelio tvarka: čia stovėjo ūžianti vilnų karšykla, bandelėmis kvepianti kepyklėlė, net keturios mėsos krautuvės, bet tarnaitė nepirkdavo nei mėsos, nei bandelių – čia žydų, durneli, bandelių aš pati namie iškepu, brolis pats vištą pietums papjauna.
Tačiau per gavėnios pasninką kone kasdien eidavom pirkti silkių – nes tik žydai pardavinėja silkes, lietuviai silkių patys pasigauti nemoka. Žingsniuodavom per miestelį pro odininko dirbtuvę, pro geležų krautuvę su blizgančiomis grandinėmis vitrinoje, pro kepurių siuvyklą, pro gaiviai kvepiančius agurkų pardavėjo namus, sveikindavomės su linksmai švilpaujančiu batsiuviu, - ši miestelio dalis savo kvapais ir garsais buvo panaši į Kauną.
Bet visada reikdavo skubintis namo, atgal į vienkiemį, kur amžinai bambanti Brolienė aiškindavo, kaip mes, miesčioniai, ją apėdam.
Tik po metų tas bambėjimas kiek aptilo, mat mes abu: tarnaitė ir aš, stengėmės iš paskutiniųjų. Ji melžė karves, lesino vištas, rinko kiaušinius, separuodavo pieną ir sukdavo sviestą, kurį nešdavom į miestelio turgų. Aš gaudydavau peles ir atnešęs į namus klodavau Brolienei prie kojų.
Atvykome iš Kauno rudens pradžioje, peržiemoję ir nudirbę pavasario darbus, sulaukėme vasaros. Pasklido kalbos, kad mūsų Vaškų miestelyje valdžią paėmė baltaraiščiai. Kad visiems žydų tautybės žmonėms reikia virš kairės alkūnės ryšėti geltoną raištį, jei ne – bus areštuoti. Balti raiščiai, geltoni raiščiai – keisti tie žmonių žaidimai. Kitą vakarą brolis partempė radijo imtuvą, - sakė, žydams dabar draudžiama tokius turėti, tai batsiuvys padovanojęs mainais už vištą. Kai su tarnaite kaip visad išsiruošėme į turgų, miestelyje nebekvepėjo bandelėmis, visų krautuvėlių vitrinos buvo uždengtos užuolaidomis ir uždarytos langinėmis.