Kieno vaikai

Nustokite verkusios ir paklausykite manęs, - sako dėdė. Liaukitės verkusios, kūdikį gąsdinate. Paklausykite, tuojau baigsiu pasakoti, nedaug beliko.

Kai trečią dieną po žudynių pagaliau išlindau iš namų ir paleidau nuo grandinės šunį, tas puolė prie daržinės ir ėmė inkšdamas draskyti duris. Vietoj ginklo pasiėmiau duonriekį peilį. Atrakinau sunkią spyną. Šuo puolė vidun, aš iš paskos. Daržinėje po pernykščių šiaudų krūvele žibėjo akys. Dvi būtybėlės. Mažutė, visiškai nuoga, sukrešėjusiu krauju ir žeme apskretusi mergaitė ir ją apkabinusi kiek vyresnė.

Hana, bus gal šešių metukų ir Rivka, aštuonerių. Haną motina nustūmė duobėn nuo liepto prieš pat pasigirstant šūviams ir užvirtusi ant viršaus pridengė savo kūnu. Taip radosi oro plyšelis.

Vakarėjo, šaudytojai ir kalkių barstytojai jau buvo nuvargę ir iš naujo ištroškę, tad skubėjo kuo greičiau baigti kruvinus darbus ir traukti miesto valgyklon, kur jų kaskart kaip užmokestis laukdavo gausiai degtinės ir užkandžių. Naktį, kai šūviai buvo senokai nutilę, Hana išsikapstė iš duobės, vargais negalais išnėrė iš sunkių negyvų kūnų krūvos ir radusi užrakintą daržinę, įlindo ten pro dvi išlaužtas lentas. Ten, įsikasusi po šiaudais, jau tupėjo Rivka, - tai ji išlaužė skylę daržinės sienoje.

Rivka buvo gydytojo duktė. Kai mirtin einanti žmonių kolona jau sunkiai krypavo mišku, tėvas išstūmė dukterį ir įgrūdo į krūmus, - koloną lydėjęs baltaraištis tai matė, bet nusisuko ir apsimetė nepastebėjęs. Gydytojas aname, praeitame, taikiame gyvenime, iš mirties nagų buvo išplėšęs sergantį to baltaraiščio vaiką.

Dėdė parsivedė drebančias ir iš bado leisgyves mergaites namo, pašildė vandens, kaip įmanydamas nuprausė mažąją. Ryte dviračiu numynė iki pat Vaškų, susirado dukterėčios vyrą, įkalbino jį atvažiuoti su arkliu. Arklys dar nenukinkytas, gal tarnaitė galėtų tuo pasirūpinti? Gal ir brolienė sutiktų kartu išeiti į kiemą?

Lauke jau buvo tamsu, pro tvarto plyšius matėsi šokčiojanti žibalinės lempos šviesa. Vežime gulėjo keli miltų maišai. Dėdė įsiręžęs pakėlė vieną maišą: po juo ertmėje glaudėsi dvi mergytės, įvyniotos į antklodę.

„Gelbėk, dukra, mane, seną kvailį. Negaliu jų pasilikti, mano miške nesaugu, baltaraiščiai visada gali sugrįžti, sklinda kalbos, kad gali būti išsigelbėjusių, bet kada baltaraiščiai gali grįžti su šunimis, o tada galas man, seniui. Jūsų vienkiemis gana atokus, jūs jau turite kūdikį, apie kurį dar niekas nekalba, paslėpkite ir šias mažutes, bent trumpam, kol rasime išeitį“.

Ar paslėpsite išgelbėtas mergaites?

taip ne