Kilnieji sukčiai
Kaip viskas baigėsi
O šnipai? Kur tie pasakojimo pradžioje žadėti šnipai?
Pats Čiunė Sugihara gyvenimo pabaigoje neslėpė, kad jo pagrindinė užduotis atvykus į Lietuvą, Kauną, buvo rinkti kiek galima tikslesnę informaciją apie naujų sąjungininkų – Vokietijos ir SSRS kariuomenių judėjimus ir kuo anksčiau apie galimą naują konfliktą informuoti Japoniją. Žmona Jukiko prisimena dažnas pažintines keliones po Lietuvą, - kol moterys su vaikais ramiai piknikaudavo, Sugihara dar kiek pasivažinėdavo automobiliu po apylinkes. Ar dirbamuose laukuose nesumažėjo jaunų vyrų? Tai reikštų artėjančią mobilizaciją. Ar keliuose nematyti keistai plačių provėžų? Tai reikštų ruošiamą karinę techniką.
Referentas Boleslovas – konsulato darbuotojas, Lenkijos karo atašė pasiūlytas Sugiharai. Okupuotos Lenkijos valdžia tuo metu jau buvo persikėlusi į Britaniją, tad Boleslovas ir dar keli lenkai Japonijos konsulate buvo ne tik Lenkijos šnipai bet ir Sugiharos „akys ir ausys“, nes vieninteliam japonui Lietuvoje nebūtų buvę lengva visur vaikštinėti, domėtis ir likti nepastebėtam.
Gudzė – ko iš jo elgesio padedant rašyti vizas neįspėtum – įtariamas kaip vokiečių gestapo agentas, vos prasidėjus karui, dingęs kaip į vandenį.
Tad galima teigti, kad kone visi šioje istorijoje buvo žvalgybininkai, slaptieji agentai, šnipai. Nebent išskyrus... tarnaitę. Bet mes to niekada nesužinosime.
Kas atsitiko vėliau? Po to, kai Sugiharų šeima išvyko iš Kauno, Čiunė trumpam padirbėjo Japonijos konsulu Čekoslovakijoje, metams nepraėjus – vyriausiuoju konsulu Kionigsberge, dar po metų, 1942 m. – vyriausiuoju konsulu Rumunijoje, kur sulaukė II Pasaulinio karo pabaigos ir su visa šeima 1945 m. rudenį pateko į internuotųjų asmenų stovyklą, kur įkalinti prabuvo metus. Kai pagaliau 1947 m. pavasarį grįžo Japonijon, Užsienio reikalų ministerija pranešė, kad Čiunė Sugihara atleidžiamas iš pareigų ir išbraukiamas iš diplomatų sąrašo. Ar tai nutiko dėl tūkstančių neteisėtai išduotų vizų?
Tie metai užgriuvo bėdomis ne tik dėl to, kad Sugihara neteko darbo. Visoje Japonijoje buvo sunku prasimaitinti – pagal išduodamas korteles maisto davinio buvo mažai, šeima mito tik trupučiu ryžių ir bulvėm. O tada nutiko baisiausia: sūnus Harukis, vos septynerių sulaukęs mažėlis, pasijuto blogai ir užgęso per vieną naktį. Leukemija.
Dar po metų, Jukiko sesuo ir visus ilgus kelionių metus Sugiharų vaikų aukle dirbusi Setsuko ištekėjo, pagimdė dukrelę ir mirė.
Džiaugsmas grįžo tik 1951m. sausio 8d., kai Sugiharoms gimė ketvirtasis sūnus Nobukis.
Visus tuos metus jie nė žodžiu nepersimetė apie Kauno įvykius. Kol 1968 m. iš Izraelio ambasados Tokijuje sulaukė pono Nishri skambučio. Tai buvo vienas penkių žydų, kurie kadaise ėjo tartis su Sugihara dėl vizų. Dvidešimt aštuoni metai praėjo, kol Nishri pagaliau rado Čiunę Sugiharą, mat Kaune jis buvo prisistatęs Senpo vardu, variantu, kurį ne japonams lengviau ištarti nei „Čiunę“.
Tų pačių metų rugpjūtį japonų laikraštyje išspausdintas straipsnis „4000 žydų pabėgėlių Gelbėtojas“. 1969 m. Čiunę Sugiharą į Izraelį pakviečia Zorachas Warhaftigas, kadaise taręsis dėl vizų, o dabar esąs ministru religijos reikalams. Paaiškėjo, kad šimtai išsigelbėjusių iki dabar saugo kadaise gautas vizas kaip brangiausią turtą, relikviją.
1976 m. Čiunė, daugiausiai dirbęs Maskvoje, išeina į pensiją. Jo silpna širdis. Todėl kai jo garbei 1984 m. Izraelyje ant Bet Shermesh kalvos sodinami medžiai, ceremonijoje dalyvauja tik Hebrajų universitete studijavęs sūnus Nobuki. Norėta sodinti sakuras, bet tam klimatui geriau tiko japoniški kiparisai, „Sugi“ - medžio pavadinimas japoniškai skambantis kaip pirmas Sugiharos pavardės skiemuo.
